Kaip gražiai užsidėti kepurėlę, kyką?

Ištekėjusios moterys privalėjo dengti galvas, todėl labai svarbi jų šventadienio kostiumo dalis buvo galvos apdangalai: nuometai bei skarelės ir po jomis arba vietoje jų dėvimi įvairūs kykai.* Šiuo metu vyrauja dažnai girdima nuomonė, kad kepurėlė visuomet dėvima po skarele, tačiau vieningo sutarimo šiuo klausimu nėra.

„Ištekėjusios aukštaitės dėvėdavo ir kykus. Dažniausiai kykai buvo balti, siūti iš pintinių nėrinių, plono lininio arba medvilninio audinio. Be baltų, buvo siuvami ir spalvoti kykai iš brangių spalvotų audinių, šilko, brokatelės. Pietryčių aukštaitės nešiojo labai savitus kykus, sukirptus taip, kad iš po skarelės būtų matyti tarsi ausinės.“ * „Prie senųjų moterų galvos apdangalų priklauso ir kepurėlės. Liaudyje jos vadintos čepčių, mučių, koptrų bei kitais vardais ir yra tokio pat senumo kaip ir nuometai. Jos buvo siuvamos iš įvairių medžiagų, kartais net iš brokatinių (tokių kaip liemenės) audinių (83 pav.). Įvairių rūšių kepurėlės išliko iki 20 a., tačiau paskutiniu metu jos buvo dėvimos po skarelėmis.“**

Dzūkės dėvėjo baltus ir spalvoto audinio – šilko, vilnos, margintos medvilnės – kykus. Išeigai virš kyko arba užrišto aplink galvą antkakčio paprastai būdavo gobiamasi balta arba spalvota naminio audimo arba fabrikine skarele. * Kepurėlės pasiuvimo ir dėvėjimo be skarelės pavyzdys pateikiamas knygoje „Lietuvių liaudies menas. Drabužiai”, 1974 m., .136 psl.

Suvalkijoje ištekėjusios moterys dėvėjo įvairius kykus, pasiūtus iš baltų pintinių nėrinių, naminės drobės, brangių fabrikinių šilko audinių. Kai kurie spalvoti kykai primena XVIII amžiuje dėvėtuosius aukštuomenės moterų. *

Žemaitijoje kykai, pasiūti iš naminio balto bei languoto audinio, o gražesnieji ir iš fabrikinio šilko ar plonos vilnos, dažniau dėvėti po skarelėmis.

„Klaipėdos krašte kykai siuvami nebe tik balti, bet ir tamsūs aksominiai bei šilkiniai.“ * „Vienas iš seniausių galvos apdangalų buvo kepurėlės, minimos jau 18 a.. Jas siūdavo iš medvilnės, vilnonės ar šilkinės medžiagos, tiek baltas, tiek tamsias (376, 377 pav.). Kepurėlių kraštus puošė spalvotais kaspinais, sidabriniais bei auksiniais siūlais, gintaro, mėlyno stiklo, koralo karoliukais. Kartais kraštą apsiūdavo juodu aksomu arba juosta.“ ** Knygoje „Lietuvių tradiciniai ir tautiniai drabužiai tekstilė, grafika, tapyba”, 2017 m., pateikiamas piešinys „Žvejų šokis (motyvas iš Kuršių nerijos)“, autorius V. Aurlandas,  19 a., kuriame moteris šoka dėvėdama tik kepurėlę.

*„Lietuvių tautinis kostiumas“, 2006 m.

** Knyga „Lietuvių liaudies moterų drabužiai, 18 a. pab. – 20 a. pr.“, 1974 m.